Rekonstruojamame teatre Daiva Šabasevičienė prisiminti Nepriklausomybės laikotarpį pakvietė jau 45 metus teatre dirbančią režisierių asistentę Reginą Garuolytę. Pasak Daivos Šabasevičienės, be Reginos neįvyksta nė vienas didelis spektaklis, režisieriai ją renkasi, kai reikia nuoseklumo, ilgo sėdėjimo repeticijose. Ji taip pat ilgai dirbo su Henriku Vancevičiumi, kuris net 24 metus buvo vyriausias Lietuvos akademinio dramos teatro režisierius.

„Aš ir aktorių myliu, ir režisieriui tarnauju. Kartais būnu tarp dviejų ugnių. 1975 metais, kai atėjau į teatrą, tai buvo tikras akademinis teatras, galima sakyti, teatras prie karaliaus dvaro. Vyriausias režisierius sprendė viską: ar tau gyventi, ar mirti. Taip pat dirbo Irena Bučienė, Algimantas Lapėnas. Jie buvo etatiniai režisieriai, turėjo po kelis spektaklius per metus pastatyti. Buvo didelė trupė – apie 70 žmonių. Keli aktoriai pretenduodavo į tą patį vaidmenį, buvo labai žiauri konkurencija“, – prisimena dešinioji režisierių ranka.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Oskaras Koršunovas, sukūręs etaloniniu tapusį to meto spektaklį „Ten būti čia“ sako: „Kūrėme spektaklį apie tai, kad pasaulis yra visiškai efemeriškas. Griuvo imperija, griuvo Berlyno siena. Staiga žmonės suvokė, kad viskas yra labai laikina, labai efemeriška. Viduje, pasąmonėje visus ištiko šokas, baimė. Spektaklis „Ten būti čia“ tai atliepė baimę paversdamas juoku. Tai metafizinis kodas, lėmęs spektaklio populiarumą, nes jis atitiko vidinį žmonių nerimą. Tuomet viskas apsisuko aukštyn kojomis: gangsteriai sėdėjo restoranuose, o profesoriai pardavinėjo nailonines kojines turguje. Viskas griuvo. Spektaklio pabaigoje klausiama: „Kas gali pakeisti pasaulio eigą ne tik šitoje Žemėje, bet ir kitose planetose?“ Ir Rimantė Valiukaitė atsako: „Pelytė“. Taip ir dabar koronaviruso kontekste suprantame, kad kažkoks mažas mikrobas gali pakeisti visą pasaulį.“

Pagal Daniilo Charmso kūrinį antro kurso studento režisuotas spektaklis žiūrovams 1990 m. kovo 22 d. pristatė visai naują scenos kalbą, juodą humorą, o šlovės Lietuvoje sulaukė tik po apdovanojimų užsienyje.

 

Režisierius, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaru Varnas savo namuose Daivai Šabasevičienei pasakoja apie Nepriklausomybės laikotarpiu kurtus spektaklius ir kitas tuometines teatro aktualijas.

1988 metais tuomet pirmakursis režisūros studentas Gintaras Varnas iš savo bendramokslių buvo subūręs „Šėpos“ teatro trupę, kuri gyvavo trejetą metų ir pagarsėjo kaip drąsi politinių parodijų trupė.

„Tuščių salių kontekste „Šėpa“ buvo neįtikėtinai populiari. Nereikėjo jokios reklamos. Tiesiog ant durų parašydavome ranka rašytą raštelį, kokius spektaklius vaidinsime tą savaitę“, – sako režisierius.

Dėl LNDT pastato rekonstrukcijos pokalbį rengianti teatrologė Daiva Šabasevičienė pakvietė Juozą pasikalbėti savo namuose. Kupinas entuziazmo jis pasakoja apie teatrą, kostiumus ir užkulisinius dalykus, nutikusius prieš 30 metų. „Aktorės net balsą pakeisdavo, kai apsivildavo mano kurtą kostiumą, nesvarbu, kad jis iš pliušinių užuolaidų buvo pasiūtas“, – atsimena menininkas

Šįkart prisiminimais dalijasi vienas iš vyriausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorių ir Teatro sąjungos vadovas Ramutis Rimeikis. Tuomet jis dirbo Kultūros ministerijos Teatro skyriaus vadovu. „Pasiūlymas dirbti ministerijoje buvo netikėtas. Iki šiol nežinau, kodėl mane pasirinko“, – sako aktorius. R. Rimeikis prisimena ir senųjų aktorių kartą, kuri visai nepriėmė iš Kauno į Vilnių perkelto Jono Vaitkaus. Tada jie sakė: „Arba mes, arba Vaitkus“. Ministras buvo už Vaitkaus atėjimą.

Fotografas pasakoja jautęs, kad pokalbių iš jo studijoje esančio telefono būdavo nuolat klausoma, o kadangi buvo aktyvus laisvės šalininkas sulaukdavo ir replikų: „Eini koridoriumi ir girdi, kad einantis už tavęs sako: „Štai, niekšas eina“. <...> Buvau išmokęs juoktis iš tų visų nesąmonių, skambių pareiškimų.

Mintimis apie gyvenimą prieš 30 metų dalijasi aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas. Kalbėdamas apie Atgimimo laikus, V. Rumšas pirmiausiai pateikia skaičius. Pasak jo, 1989 metais iš viso buvo suvaidinti 507 spektakliai, buvo, kad per mėnesį suvaidindavo 55 spektaklius. „Tai buvo didžios energijos metai“ – sako aktorius, tačiau atsimena ir sunkesnius epizodus.

Vaiva Mainelytė prisimena, kaip atėjo į tuomet Akademinį dramos teatrą iš Šiaulių dramos teatro. Pradžia, sako ji, nebuvo lengva. Vietinės aktorės jos lengvai neprisileido. Aktorė prisimena ir ankstesnius laikus, senuosius aktorius, taip pat direktoriaus Prano Treinio laikotarpį ir žiūrovų madas. Mainelytė su dukra vyko ir į Baltijos kelią ir stengėsi ieškoti pagalbos Latvijoje prasidėjus Sausio 13-osios įvykiams.

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Arūnas Sakalauskas, teatrologės Daivos Šabasevičienės kalbinamas, pasakoja apie savo gyvenimą prieš 30 metų, apie savo karjeros pradžią, apie į Vilnių iš Kauno atvežtą Jono Vaitkaus spektaklį „Literatūros pamokos“, kuris vėliau buvo uždraustas. Atsimena senuosius aktorius, su kuriais teko susidurti, ir tuometinę tvarką, kai dėl tam tikrų spektaklių reikdavo eiti aiškintis į Centro komitetą. 

Daiva Šabasevičienė kalbina teatro dailininką Joną Arčikauską, kuris kadaise buvo Lietuvos akademinio dramos teatro vyriausiuoju dailininku. Prieš 30 metų, Atgimimo laikotarpiu, jis prisidėjo prie etapinių spektaklių – „Pabudimo“ ir „Vėlinių“ – kūrimo.

- Older Posts »